JULIJA KLEVINSKAITĖ–GLEIKSNER 
PARODA TAPYBOS ŽEMĖ

Tapyboje vaizduoju Žemės būvį. Jo nefiksuoju, o kuriu. Mano tapyboje žmogus tik akimirka Žemės būtyje. Nebelieka žmogaus reikšmingumo.

Egzistencinis būvis - žemė, tai vientisas organizmas, peraugantis į organinę abstrakciją. Nekopijuoju gamtos, o panaudoju jos gyvavimo ir tapsmo principus. Žemės mantija didelio slėgio ir aukštos temperatūros sąlygomis virsta tarytum klampiu skysčiu, virš kurio plaukioja pluta. Žemynų plokščių trūkimo vietose iš gelmių veržiasi įkaitusi magma, veikia ugnikalniai. Gamtos stichijų veikiami paviršiai yra griaužiami, skalaujami, užliejami. Žemė kinta ir atskleidžia vis naujus stebuklus.

Žmogaus ir gamtos vientisumo filosofija – spontaniškas intuityvumas. Tapyba lygi meditacijai – teisei būti, veikti taip natūraliai ir savaimingai, kaip pati gamta.Tapyboje svarbus valdomas atsitiktinumas.